BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Darželį į teismą, nes vaikas neišlaikė pradinės testo

Gegužė 15th, 2011 setis Posted in Lietuvoje, Pasaulis, Trendai (mados), Valstybinis sektorius, psichologija 2 Comments »

Temą šiam įrašui pasufleravo pranešimas, kad Manhattan’e mama padavė į teismą brangiai apmokamą Upper East Side darželį už tai, kad tinkamai neparuošė jos 4 metų dukros aukščiausio lygio universitetams, kaip teigiama ikimokyklinės įstaigos tinklalapyje. Kaltinime sakoma, kad vietoje to, kad ruoštų jos dukrą prestižinės privačios mokyklos ERB testui, darželis užsiėmė žaidimais su spalvomis ir formomis. Įpykusi mama reikalauja grąžinti metinį 19000 dolerių per metus mokestį, kuris pagal sutartį negrąžinamas.

Po šiuo straipsniu gali rasti pačių įvairiausių komentarų nuo tokių kaip: “mama turi paduoti savo visas išsimokslinimo įstaigas į teismą už tai, kad tapo idiote”, iki buvusios mokytojos liudijimo, kad “ikimokykliniame procese tikrai yra problemų, nes mokomi kartu vaikai 4 ir 2 metų, kurių suvokimo lygis skiriasi iš esmės”.

Iš savo pažįstamų rato tenka girdėti atsiliepimus apie mūsų veikiančias mokyklas. Daugelis iš jų yra prasti. Gali būti, jog tai susiję su bendra vaikų sumažėjusia motyvacija mokytis. Ką atsakyti vaikui į klausimą: kam mokytis, jei visus atsakymus gali rasti suvedęs frazę į Google? Dar viena problema yra mokytojo profesijos neprestižiškumas ir neadekvatus atlygis. Vadybos lygis edukacinėse įstaigose. Bendruomenės dalyvavimas ugdymo procese ir tiesioginė įtaka mokyklai ir mokymui. Kitą vertus žinių pateikimo principai neatitinka laikmečio dvasios. Reta kuri mokykla net ir didmiesčiuose turi kompiuterines klases, o ką jau kalbėti apie interaktyvius vadovėlius.

Suprantama, kad už rezultatą (gautą išsilavinimą) atsako ne vien mokykla, bet ir tėvai. Tačiau, jei paklaustum nepatenkinto gimdytojo ar jis žino savo teises susijusias su jo atžalos mokymu, greičiausiai atsakymas būtų - ne.

Kalbėti teoriškai ir abstrakčiai moralizuoti gali kiekvienas, o aš taip ir nesugebėjau tikrai gerai valdomoje ikimokyklinėje įstaigoje išsireikalauti savo vaikui profesionalaus pedagogo. Pirmoje klasėje mums buvo kalama, kad problema mūsų vaike, antrų metų prireikė suprasti, kad problema mokytojoje, trečiais metais vaikas pabandė prisitaikyti ir rasti kontaktą, o paskutiniai metai virto košmaru daugeliui klasės moksleivių, nes mokytoja nemyli savo darbo ir nekenčia mokinių.

Noriu visus paskatinti netylėti, nes tik per tokius pilietinius veiksmus išgrūsime ne savo darbus dirbančius “pedagogus” užsiimti tinkamesne veikla ir nežaloti vaikų. Solidarizuojuosi su ta mama iš Manhattan’o, teigdamas, kad kovoti dėl išsilavinimo reiktų dar pradinėje mokykloje - darželyje, nes ten padedami pagrindai visam gyvenimui.

Ir dar - toli gražu ne brangiausios ir ne madingiausios mokyklos suteikia geriausią išsilavinimą. Pažįstu tėvų, kurie supratę, jog privati mokykla tikslu sau stato pinigų surinkimą vietoje išsilavinimo, atsiėmė vaiką iš mokyklos, kurioje jei laiku susimoki, gali namų darbų nedaryti ir pervedė į valstybinės mokyklos žemesnę klasę. Geriausia žinias apie mokyklą ir mokytojas rinkti iš pažįstamų liudijimų ir kasmetinių reitingų.

Rodyk draugams


Ar norėtum būti palaikytas Islandijos piliečiu?

Kovas 16th, 2011 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, Pasaulis, Trendai (mados), Valstybinis sektorius, psichologija 1 Comment »

Pastaruoju metu vis dažniau tenka sutikti žmonių, kurie nesididžiuoja savo darboviete, bendruomene, šalimi. Paanalizavus tuos atvejus atidžiau matosi, kad problema yra susijusi su aplinkos vertinimu arba, kitaip tariant, su to vertinimo nebuvimu.

Painu. Pateiksiu pavyzdį. Kažkur vidurio Lietuvoje veikia nedidelė įmonė, kuri gamina produkciją Ukrainai, Lietuvai, Latvijai, Estijai. Pagrindinė įmonės problema - jų tikrai kokybišku produktu, kuris dominuoja  visose keturiose rinkose, naudojasi garsūs  prekės ženklai, tačiau pati įmonė neturi nei prekės ženklų, nei žinomumo, nei įvaizdžio. Pinigų lyg ir užsidirba, bet darbas nemielas, nes pasigirti niekam ir negali - kontraktai draudžia girtis, kad gamini garsenybėms. Vartotojai perka tuos garsius prekės ženklus ir niekina vietinę produkciją. Aplinkiniai nevertina ir nežino apie tą įmonę nieko. Pelenės sindromas. Kažkas už tave pakiša savo koją princo kurpaitei. Tik pasakoje “princai” taip atkakliai ieško avalynės savininkės.

Mano giliu įsitikinimu tas pats sindromas kamuoja ne tik pavienes įmones, bet ir visą Lietuvą. Nors jokie kontraktai formuoti įvaizdžio nedraudžia, bet tuo rimtai niekas bent jau šalies viduje neužsiima. Pasigirsta daug svarstymų - nereikia tai Lietuvai įvaizdžio, bet stebimės, kodėl patys piliečiai nevertina? Emigruoja? Pamačiau Islandijos klipą … užsinorėjau būti jos piliečiu. Sąžinės balsas riktelėjo: - Fu! Išdavikas.

Inspired by Iceland Video from Inspired By Iceland on Vimeo.

Rodyk draugams


Kad susitikimai su kelių policija keltų mažiau streso

Kovas 2nd, 2011 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, Valstybinis sektorius, pareigūnai, reklama No Comments »

Įsivaizduokit, praėjusį šeštadienį išvažinėju iš nedidelės gyvenvietės ir matau, kaip Kažkoks vyriškis išsijuosęs bando nufotografuoti reklaminį skydą su politikų nuotrauka neleistinai užsilikusį po agitacinės kampanijos. Užsižiūrėjęs spusteliu pedalą ir še tau, kad nori - sekančią akimirką matau mojuojantį lazdele policininką, išlendantį iš už kelkraštyje stovinčio automobilio. Greitis 63 km per valandą (galima 50). Prasmės ginčytis jokios.

Policininkai geranoriški, pasiteirauju, ar negali tik įspėti - atsakymas mandagus, bet griežtas - deja ne. Klausia ar neturiu galiojančių nuobaudų - sakau tikrai ne, jau pamiršau, kada paskutinį kartą stabdė - gal kokie keturi - penki metai atgal. Tada surašo protokolą, nudžiugindami, kad siūlo mažiausią bausmę, - nuotaika pasitaiso. O tada dar viena staigmena - pasiūlomas administracinis nurodymas. Tai yra siūloma iki tam tikros dienos (per pora savaičių) sumokėti pusę minimalios skirtos baudos (yra papildomų sąlygų). Policininkas perspėja, kad jei pavėluosiu sumokėti iki nurodytos datos teks eiti su dvigubai didesne suma į pažeidimo bylos nagrinėjimą.

Buvau girdėjęs kažkokį pranešimą per televiziją, bet kol nesusidūriau - nesupratau. Šiandien iš vienos pažįstamos gavau visą lentelę su pasikeitimais nuo 2011 kovo 1 dienos, kuria su jumis ir dalinuosi. Ačiū tam nežinomajam už lenteles, kurių autorystė nebeišliko…

Rodyk draugams


Nebaudžiamas galių viršijimas, siekiant privačių tikslų

Vasaris 9th, 2011 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, TV, Trendai (mados), Valstybinis sektorius, blogai, etika, pareigūnai 3 Comments »

Šiandien tikėjausi rašyti visai apie kitką, bet kaip sakoma liaudyje užvirė š… . Pastaruoju metu viešoje erdvėje labai daug pokalbių apie žurnalistinę etiką. Sėdi, atsiprašant vietinės garsenybės ant raudonos sofkutės ar kitam kanale raudonuose foteliukuose ir diskutuoja, ar gali žurnalistas daryti tai, ką nori, ar ne - jei vis tiek užsiima “garsinimu”. Atrodo visi lyg ir sutaria - žurnalistas niekuo dėtas - tokia garsenybių viešumo kaina. Mat jas šimtas, tas mūsų žvaigždes, visokių yra, visokių reikia. Daug liūdniau, kai rimti žmonės į tą žiniasklaidos mėsmalę pakliūna.

Gyvenimo kelyje buvau sutikęs ne vieną žmogų, kuris sensacijos ieškančio žurnalisto dėka buvo sutryptas ir priverstas keisti gyvenamą vietą ar net profesiją. Taip, dažniausiai visais tais “skandalingais” atvejais, tikrai pagrindas temos kėlimui buvo. Klausimas - kur ta riba, tarp aštrios temos, analizės, faktų ir “kas galėtų paneigti”, sutirštintų spalvų, demonizavimo, kriminalizavimo, neapykantos kurstymo?

Iki šiol nuoširdžiai negaliu suprasti už ką sutrypė ir su žemėmis sumaišė Eloną Bundzaitę. Siekdama tikrai taurių tikslų moteris pataikė į politikų tarpusavio aiškinimosi tarpdurį. O jei dar globaliau žiūrėti - yra versija, kad buvo siekiama kompromituoti Lietuvą dėl nesugebėjimo padaryti normalaus Europinio kultūrinio projekto už didelius pinigus. Kodėl rimtai kalbame apie susitepusių politikų dalyvavimą rinkimuose ir atleidžiame žurnalistams, kurie prišneka nesąmonių, prikuria mitų? Kur dabar visi tie kaltinimai? Visos tos skambios antraštės? Patys žurnalistai dažnai atšauna - paduok į teismą.

Realus įvykis: skambina žurnalistas: ką manote apie tai ir apie tai, turime anoniminį laišką. Atsakai, jog reikia pamatyti laišką, tada bus galima spręsti. Žurnalistas perpasakoja turinį, tuomet sakai - jei turinys laiško toks, kaip sakote, tuomet mano nuomonė tokia ir t.t. Sekančią dieną pusės puslapio straipsnis, kuriame nieko apie anoniminį laišką, o kelių minučių pokalbis, virtęs išsamiu pasisakymu apie problemą žmogaus, su kuriuo kalbėta lygiai 3 minutes telefonu. Ką duoti į teismą? Turėjo žurnalistas tam tikrą tikslą (nesakau užsakymą) parašyti apie reiškinį ir pritempė pasinaudojęs kažkuo prie to, ko jam reikia.

Pagrindinis klausimas dažniausiai  yra toks: kas “užsako” temas, kas siekia formuoti nuomonę? Nereikia būti dideliu viešų ryšių specialistu, kad pastebėtum gerai koordinuotą ir masyvią kampaniją pvz.: prieš ūkio ministrą Dainių Kreivį. Gerbiu šį žmogų ir akivaizdžiai galiu palyginti, kaip dirbo senoji ir dabartinė ministerijos komanda. Akivaizdu, kad ministras padarė “kliudžiau”. Anot pačio Dainiaus: “Pertvarkos vyksta – skaidrumo, efektyvumo link. Tai - sunkus ir ilgas procesas, nes pasipriešinimas ir interesų kova didžiulė. Nepamirškime - kalbame apie 18 milijardų vertės turtą ir interesų grupes, kurios iki šiol labai nenoriai traukia leteną iš savo medaus statinės. Pirmą kartą istorijoje šios (turima omenyje valstybės valdomos v.b.) įmonės papildys valstybės biudžetą solidžiais 300 milijonų litų ir tai tik pradžia. Aiškios užduotys, depolitizuotos valdybos – tikslai, kurių siekiame.”

Taip ir matau kelis susėdusius medaus kopinėtojus kavinėje ir besitariančius sukurpti kompromatą, kad būtų sukalbamesnis. Bet šitie “dėdulės” tikrai nieko nepeštų jei ne leidinių savininkai ar žurnalistai su plaukiojančia etikos sąvoka. Tikrai nepatikėsiu, jog plunksnos broliai, tarp kurių didelis kiekis eruditų, taip sunkiai susigaudo, kas ir ko siekia tokiais užsakymais?
Krizės metu buvome nusigyvenę iki tiek, kad vaikščiojo pardavėjai su oficialiais įkainiais “formuoti visuomenės nuomonę”.

Užsakymų vykdytojus reikia traukti į profesinius svarstymus ir po kokių poros rimtų perspėjimų atimti teisę vadintis žurnalistu.  Suprantu, kad visiems reikia valgyti ir turi klausyti savininkų, direktorių, vaikytis reitingų, bet bent jau žinoti apie tokius neskaidrios žurnalistikos atvejus turėtų visi.

Tuomet vartotojams būtų lengviau atsirinkti kas yra tiesa, o kas -  tik užsakymas suformuoti visuomenės nuomonę.

Blogerio garbės žodis - nesu joks Kreivio ar Bundzaitės giminaitis, partietis ar bendradarbis ir nevykdau jokio užsakymo. Esu piktas dėl išplaukusios žurnalistinės etikos.

Rodyk draugams


Vidinis nykštukas vardu pilietis

Sausis 22nd, 2011 setis Posted in Lietuvoje, Valstybinis sektorius, blogai, pareigūnai 1 Comment »

Šito straipsnio geriau neskaityti tiems, kurie nori būti madingi ir “dergti” ant savo išsirinktos valdžios.
Nežinau su kuo susijusi ta pilietiškumo banga, nuvilnijusi per alternatyvią žiniasklaidą, bet manyje tai kažką suvirpino ir aš nusprendžiau išsakyti susikaupusius dalykus.

Wiki: Pilietiškumas – pareigų atlikimas savo valstybei, tautai <<…>> aktyvumas per rinkimus (ėjimas balsuoti), dalyvavimas pilietinėse akcijose, istorijos žinojimas, pagarba valstybės simboliams, įstatymų laikymasis.

Pirmas akmuo buvo commonsense.lt straipsnis “Ar reikia prašyti čekiuko, arba “Ne mano kiaulės, ne mano pupos”, kurį turbūt daugelis naršančiųjų blogosferą jau skaitė; jei ne - labai rekomenduoju.

Turėjau vieną kolegą, kuris pamatęs mažiausią jo supratimu neteisybę skambindavo į policiją, saugaus eismo tarnybą, savivaldybę, kontroliuojančias institucijas ir t.t. Į keistus žvilgsnius jis atsakydavo - aš pilietis.

Antras buvo aktorės - visuomenės veikėjos Nijolės Oželytės pasisakymas moksleiviams sausio 13 proga. Sugaiškite ir pažiūrėkite šį išskirtinai atvirą ir aštrų pasisakymą. Ką išsirinkom tą ir turim. Negaliu pakęsti, kai savivaldybės administracijos darbuotojas į pastabą apie neūkiškumą drėbteli: “O jūs savivaldybe nesirūpinkit”.

Trečias buvo laiškas iš draugo, kuris siūlė viešinti tokius projektus kaip kaveikiavaldzia.lt, -tikrai išskirtinai pilietišką iniciatyvą. Kadangi autorius laišką išsiuntinėjo visiems prisiregistravusiems, manau, nenusižengsiu paviešindamas jo turinį:

Sveiki,

penktadienį suėjo vieneri metai nuo KąVeikiaValdžia.lt paleidimo.

Noriu ta proga padėkoti visiems prisidėjusiems prie tinklalapio kūrimo ir vystymo. Ačiū jums už palaikymą, rūpestį, įdėtas pastangas, kantrų darbą! Kartu mes pasiekėme labai daug.

Kaip matote KąVeikiaValdžia.lt veikia, tobulėja, plečiasi. Turiu planų kaip tinklalapį padaryti dar naudingesnį ir patogesnį Lietuvos žmonėms.

<<…>>
norėjau pasidalinti artimiausiais KąVeikiaValdžia.lt planais.

Ketinu paleisti 141 puslapį Facebook’e, kuriuose būtų automatiškai skelbiama kiekviena naujiena iš KąVeikiaValdžios, kurioje paminėtas konkretus Seimo narys. Pvz.: “Ką Veikia Jonas Jonaitis Seime”.

Technologiją jau esu išbandęs su Seimo stenogramomis:
http://www.facebook.com/pages/Kalbos-Seime/165580376804723

Pradžioje sistemą pabandysiu su 9 Seimo nariais, kurie yra KąVeikiaValdžios “fanai” feisbuke. Šeštadienį jiems išsiunčiau tokį laišką:

Sveiki, gerbiami Seimo nariai,

esu tinklalapio KąVeikiaValdžia.lt kūrėjas. Turiu Jums aktualios
informacijos ir nedidelį prašymą.

Ketinu sukurti eilę puslapių Facebook’e, kuriuose bus skelbiamos visos
naujienos, susijusios su konkrečiu Seimo nariu, iš svetainės
KąVeikiaValdžia.lt.
Pvz.: “Ką veikia Mantas Adomėnas Seime?”.

Tikiuosi, kad tokie puslapiai padės piliečiams geriau suprasti ką jie
išrinko, o Seimo nariams taps papildoma galimybe palaikyti ryšį su savo
rinkėjais.

Prieš paleisdamas puslapius visiems Seimo nariams, noriu pirma išbandyti
kaip veiks sistema. Kadangi esate KąVeikiaValdžia.lt “fanai” Facebook’e,
ketinu pradėti nuo puslapių apie Jus ir norėčiau sulaukti Jūsų pastabų
bei pasiūlymų.

<<…>>

Naujienas, kurios bus matomos puslapiuose galite apžvelgti nuėję į
http://kaveikiavaldzia.lt/ ir paspaudę ant savo pavardės “politikų,
tarnautojų ir pareigūnų” sąraše. - laiško pabaiga.

Dar vienas išskirtinis, mane labai nustebinęs projektas, buvo Pilietinės visuomenės instituto su verslininkų iniciatyva ir palaikymu sukurtas puslapis manoseimas.lt, kur kiekvienas lankytojas atsakęs į eilę svarbiausių valstybei klausimų galėjo sužinoti, kurios politinės partijos pozicija labiausiai sutampa su jo pažiūromis. Negana to, galėjo pasidomėti kokie konkretūs politikai galvoja taip kaip ir jis. Atrodo smulkmena, bet aš asmeniškai pirmą kartą balsavau sąmoningai, ne pagal nuotrauką, nuogirdas, bukletus ar simpatijas, bet pagal poziciją. Labai tikiuosi, kad ateinantiems seimo rinkimams puslapis vėl bus atgaivintas.

Kas verčia kurti tokius projektus, kalbėti priešingai nei madinga, skirti laiką ir net pinigus tam, kas greičiausiai niekada neatsipirks? Manau, kiekviename iš mūsų giliai susigūžęs tūno pilietis. Tas, kuris suvokia, kad jei nepasirūpinsiu aš, tai kas pasirūpins? Pats laikas pažadinti tą vidinį nykštuką.

Rodyk draugams


Colbert Report: Tu kvepi kaip ožka, ups… Lietuva

Sausis 12th, 2011 setis Posted in Pasaulis, TV, Valstybinis sektorius, pareigūnai, reklama 1 Comment »

Aš prisipažįstu, jog pražiopsojau žinutę, kad sukurtas Lietuvos kvapas ir, kad Užsienio reikalų ministerija šį kvapą išplatino per visą pasaulį. Mus pastebėjo. Nuo 1 iki 1,8 milijono turintis Stephen’o Colbert’o THE COLBERT REPORT jumoristinis šou parodė šia tema siužetą. Kiekvienas tegul pasidaro savo išvadas. Siūlau atkreipti dėmesį į tai, kad internete siužetą peržiūrėjo apie 10000 lankytojų, o komentatoriai visi 21 lietuviškais vardais.

Rodyk draugams


Ruso turisto

Sausis 6th, 2011 setis Posted in Apie elektroninę prekybą, Buitis, Laisvalaikio praleidimas, Lietuvoje, Trendai (mados), Valstybinis sektorius, pareigūnai, reklama 2 Comments »

Ar teko jums neseniai pabūti sostinę lankančio turisto kailyje? Ne? Tuomet verta paskaityti.
Keletą dienų turėjau svečių iš užsienio. Teko praeiti visais turistiniais maršrutais ir išbandyti visą sistemą pačiam.

Atvykimas.

Svečias nors ir iš toli, bet atvyko iš Rygos - kas turbūt visiškai nenuostabu, turint omenyje mūsų ir “braliukų” susisiekimo galimybes. Pirmas iššūkis - kaip atvykti į Vilnių? Aš įsivaizdavau, kad taip kaip ir seniau, yra traukinys. Iš forumuose rastų susirašinėjimų supratau, kad ne vienas turėjau tokį įsivaizdavimą. Galvokite iš naujo - traukinių nėra. Vilnių svečiai pasiekti gali tik autobusais arba taksi, kurį pamėgo airBaltic, kaip pakaitalą, kuomet gainioti lėktuvą neapsimoka. Tvarkaraščiai, kurie įdėti internete, su tais, pagal kuriuos važiuoja autobusai, nesutampa! Kaip reikia jaustis, kai pavyzdžiui puslapyje autobusubilietai.lt pažymėjus tarptautinį reisą Vilnius - Ryga išlenda užrašas: “Atsiprašome, paiešką atitinkančių reisų nėra” ? Tokius UAB Kautra ”pokštus” reikėtų vertinti kaip vartotojų klaidinimą. Iš vienos pusės puslapis padarytas su pretenzija, kad vartotojas susidarytų įspūdį, jog pas juos galima įsigyti visiškai visus bilietus į autobusų reisus (pvz. pasiūlomas didelis galimų krypčių sąrašas), kita vertus metamas atsakymas, kad tokių reisų nėra. MELAS. Visiškai lietuviškas priėjimas prie verslo:  jei aš nevežu - reiškia neveža niekas. Nei sau, nei kitiems. Išvis Lietuvos turizmo departamento vietoje reikalaučiau, jog nors iš dalies valstybinės įmonės (pvz:. Lietuvos Geležinkeliai) bent jau užsimintų apie alternatyvaus susisiekimo galimybes. Juk tai visų mūsų interesas. Tik Google praneša , kad yra dar Eurolines, Ecolines. Žodžiu, tenka paieškoti.

Apgyvendinimas

Sekantys klausimai - kur apgyvendinti? Ką parodyt, kur nuvesti?
Įlendu į savaitgalis.lt - visai patogu pasižiūrėti. Tačiau kai paskambinu jų pateiktu svečių namų telefonu, suirzusi moteriškė atrėžia: “Ir iš kur jūs traukiate šitą telefoną? Svečių namų seniai nebėra, nebeegzistuoja”. Hotels.lt taip pat staigmena - viešbutis geroje vietoje; internetu leidžia užsakyti kambarį; galvoju - prieš tai pasiskambinsiu, pasiteirausiu apie sąlygas.  Sako -  jūs ką?? mes neturime vietų… Še tau boba ir devintinės. Kitas galimas pasirinkimas pagal kriterijus - kažkur pakeliui į Naująją Vilnią arba brangu. Rezultate, sužinau per pažįstamus jog Ecotel viešbutis - geras, centre, prieinamos kainos ir užsakau.

Pramogos

EB.lt ir savaitgalis.lt ieškau renginių. Pasirinkimas tikrai labai menkas: vos keli renginiai ir tie patys susiję su rimtąja muzika, jei nekreipsime dėmesio, jog labai daug dėmesio skirta “renginiams” prekybos centruose ir kino teatruose. Ateina mintis - gal tokiu metu mažai turistų? Užtat randu ekskursiją po senamiestį užsienio kalba, bet jokio šanso užsakyti internetu - kreipkis į turistų informacijos centrą. Kitas stebuklas - nuvykus į nurodytą vietą, jokių banko kortelių - tik gryni į rankas gidui, susitikimas prie Katedros varpinės. Ačiū Dievui, internete bent jau sukelti maršrutai ir vietos, kurios, anot turistų informacijos centrų , vertos parodyti.
Na, kad ekskursijos pėsčiomis šiomis dienomis galėjo baigtis ligoninėje, numirus nuo išsekimo, klampojant per užpustytus šaligatvius ar užsimušus kertant ledinę gatvę - niekam ne paslaptis.
Suprantu, kad sniegas iškrito dideliais kiekiais ir netikėtai, bet bent jau susidariusį ledą pabarstyti tikrai galima. Bent keliose apžvalginėse vietose (Pučkorių atodanga, apžvalgos aikštelė virš Užupio) buvo nevalytos išvis ir matėsi įstrigusiųjų vėžės.

Maitinimas

Aš seniai senamiestyje valgiau kavinėje, bet labai nustebau pamatęs kiek jų išvis beliko. Dar keletas atradimų: restoranas La Pergola, turintis savo meniu tikrai nuostabią kulinarinę kelionę po Lietuvos regionus, dirba tik nuo 18 valandos. Kavos Užupyje su vaizdu į senamiestį gali atsigerti ne anksčiau kaip nuo 12.00. Ozo “Seklyčioje” cepelinai netikėtai baigiasi, o atsiskaityti gali tik grynais ir apie tai pasako tik po fakto. Vyraujantys suvenyrai: Pilies gatvėje gintaro dirbiniai ir kažkodėl matrioškos. Moteris Gedimino pilies kasoje baksnodama į “Miesto svečio kortelę” užsieniečiams angliškai bando paaiškinti dviem žodžiais: Pay part, pay part, pay part, kol pastarieji, nebenorėdami tęsti frustracijos, palinksėjo stikliniais veidais, jog neva supranta, ir išėjo nenuėję į ekskursiją.

Pagyros

Tikrai nebuvo viskas vien blogai. Labai malonus, nors keistas atradimas, buvo užkandinė priešais Arkos galeriją su Ikarus autobuso korpusu - baru, senoviniais taksofonais, ryškiu interjeru ir iškaba “Тайкос ул” ir labai malonia poliglote barmene. Labai paslaugūs Šekspyro viešbučio restorano darbuotojai ir maistas jame. Gražiai sutvarkyta Aušros vartų koplyčia, gal net per daug. Demokratiška ir draugiška pranciškonų vienuolių sukurta atmosfera Bernardinuose su gyva prakartėle. Dieviškas dainuojančios balsas  Kazimiero bažnyčios mišiose. Maloni Užupio Itališkos vyninės darbuotoja. Valomas ir prižiūrėtas, nežiūrint gausaus sniego, Belmonto kompleksas. Geraširdis ir bendraujantis Gedimino kalno funikulieriaus prižiūrėtojas. Labai malonios ponios ir aukšto lygio servisas Paukščių Tako restorane (LRTC). Faktas tik tas, kad Vilnius šiomis dienomis ūžė nuo rusakalbių turistų, kurie turi aibę švenčių ir, ko gero, pinigų. Klausimas ką jie čia rado ir ar dar grįš?

Rodyk draugams


Kyšininkavimas suka pasaulį

Gruodis 16th, 2010 setis Posted in Lietuvoje, Pasaulis, Valstybinis sektorius, pareigūnai No Comments »

Teko būti tokiame tarptautiniame susitikime, kuriame prie pietų stalo iškilo diskusija apie… kyšius. Kaip ir reikėjo tikėtis, tradiciškai, už stalo susėdę verslininkai kalbą pakreipė apie tai, kad kyšininkavimas ir korupcija kenkia šalies įvaizdžiui, investicijoms ir t.t.

Ir įsivaizduokite, kaip nustebau išgirdęs brito pasisakymą, kad toli gražu  - tai ne tiesa. Jo logika buvo paprasta - verslą svetimoje šalyje lengviau pradėti su kyšiais: tada viskas vyksta greičiau, išvengiant trukdžių ir draudimų, yra asmeninis įsitraukimas. Ot.

Po tokio pasisakymo kaimynai baltarusiai irgi teigė sprendžiantys konkursų klausimus kyšiais. Rusas verslininkas pareiškė, kad Maskvoje, net neoficialūs kainynai yra, įskaitant asmenis - kyšių surinkėjus.

Nors korupcijos mąstą tradiciškai sunku išmatuoti, BBC pranešė, kad korupcija visame pasaulyje gali augti. Straipsnyje analizuojami “Transparency International” Pasaulinio korupcijos barometro rezultatai, kurio metu apklausta 90.000 žmonių iš 86 šalių ir pačio BBC apklausta 13000 žmonių iš 26 šalių. Turbūt labiausiai stebina išvada, kad 1 iš 4 apklaustųjų “Transparency International” prisipažino mokėjęs kyšį per pastaruosius metus - kas policijai, kas davė pareigūnams,  kai kurie teisėjams. Pagrindinės kyšininkavimo priežastys gali būti padalintos  pagal regionus: siekiant išvengti problemų su valdžios institucijomis  į pietus nuo Afrikos  Sacharos, siekiant “pagreitinti reikalų sprendimą” arabų pasaulyje ir Lotynų Amerikoje, nors dauguma Šiaurės Amerikos bei ES atsakė, kad jie “negali prisiminti”. Tuo tarpu, “Transparency International” korupcijos suvokimo indeksas rodo, kad Danija, Naujoji Zelandija, Singapūras, Suomija ir Švedija yra suvokiama kaip mažiau korumpuotos šalys, o Somalis yra suvokiamas kaip labiausiai korumpuotas.

Sunku įvertinti, kas darosi Lietuvoje, ypač, kai esu iš tų neduodančių. Buvau kelis kartus prievartaujamas duoti kyšį, bet visą laiką pavykdavo kažkaip susitarti. Laikui bėgant,matyt,  įgauni reputaciją to, kuris “neduoda” ir niekas nebelenda. Sprendžiu iš kalbų, kad korupcija ir kyšiai dabar yra esminis reikalų tvarkymo metodas. Nors reikia pripažinti, kad vis daugiau jaučiasi noro tiek iš valstybinių institucijų, tiek iš akcininkų visa tai sutvarkyti ir skaidrinti.

Niekada nepatikėsiu, kad institucijos, kurios užsiima gaudymu, negali identifikuoti kyšininkų. Jei užgultų tuos, kurie didžiausius konkursus nuolat laimi, tikrai atrastų ne vieną įrodymą.

Visai neseniai teko kalbėtis su viena verslininke, kuri ilgą laiką išdirbo viešajame sektoriuje. Ji labai “gražiai” pristatė kyšininko logiką: “įsivaizduok per žmogaus rankas praeina milijonai ir atiduodami verslininkams, o sėdi toks pareigūnėlis ar valdininkėlis su 1500 litų alga ir galvoja - oho kokius pinigus aš čia stumdau ir tvarkau, tai ką  - jiems gaila su manim pasidalinti kokiu procentėlių dešimčia?” Apie tai, kad visas verslininko uždarbis dažniausiai telpa į tą dešimt procentų, niekam gi neįdomu: tada klastojamos sąmatos, daromi fiktyvūs pasiūlymai, ataskaitos. Ir užsimerkia tada valdininkėlis į efektyvų lėšų panaudojimą. O, kad ir jo viršininkas - politikas, užsimerktų ir jam “nutrupina”.  “Geras dalykas” tas kyšininkavimas, visiems uždirbti leidžia, tik valstybę skurdina, ko pasėkoje auga mokesčiai,  problemos nesisprendžia ir t.t. ir t.t.  Sukasi, žodžiu, pasaulis.

Rodyk draugams


Apgauk vartotoją savo

Gruodis 16th, 2010 setis Posted in Apie elektroninę prekybą, Buitis, Lietuvoje, Pirkimo įpročiai, Valstybinis sektorius, pareigūnai, reklama 2 Comments »

Paskutiniu metu, matyt, spaudžiant sunkmečiui, padaugėjo bandymų apgauti vartotojus.

Pradedant tokia afera kaip Beribu.lt, kurie surinko pinigus iš vartotojų net neketindami kažką jiems parduoti.

Tęsiant - Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba informavo, kad: “Laboratorinių tyrimų duomenimis nustatyta, kad AB „Krekenavos agrofirma“ aukščiausios rūšies karštai rūkytų dešrelių ženklinimo etiketėje rašoma „Be konservantų“, tačiau nustatyta 18,1±1,45 mg/kg nitritų. Taip pat, aukščiausios rūšies dešrelių ženklinimo etiketėje rašoma „Be konservantų“ rasta 12,4±1,0 mg/kg nitritų. UAB „Stragutės mėsa“ virtose dešrelėse be „E“ rasta 15,62±1,25 mg/kg nitrito. Šio produkto sudėtyje yra tropinių trešnių milteliai ir jų koncentruotas sulčių skonio stipriklis. Nors gamintojas deklaruoja, kad nitritų nedėta UAB „Mažeikių mėsinė“ aukščiausios rūšies virtoje dešroje rasta 21,9 mg/kg nitritų. UAB „Vilniaus duona“ „Tradicinis pjautinis batonas“ rasta 238,4±21 mg/kg kalio sorbato, nors gamintojas deklaruoja, kad jo nedėta. Taip pat UAB „Klaipėdos mėsinė“ aukščiausios rūšies virtose dešrelėse „Favorit“ „Be E“ rasta nitritų (15,09 mg/kg) ir aukščiausios rūšies virtoje dešroje vaikams „Be E“ „Žymenų“ rasta nitritų (17, 48 mg/kg).”

Visoms šioms įmonėms skirtos maksimalios baudos pagal Administracinių teisės pažeidimų kodeksą. Įmonės įtrauktos į nesąžiningų įmonių sąrašą ir valstybinė kontrolė juose bus atliekama daug dažniau.

Ir dar Lietuvos reklamos biuras pranešė: “Trijose lietuviškose reklamose aptikti etikos kodekso pažeidimai. Šią savaitę Lietuvos reklamos biuro (LRB) arbitražo komisija, išnagrinėjusi penkis skundus dėl lietuviškų reklamų, tris iš jų pripažino pažeidus reklamos etikos kodeksą. Pažeidimai patvirtinti UAB „Karmada”, UAB „Reklamos leidiniai” prekės ženklo „Olialia” ir UAB „Bitė Lietuva” reklamose.”

Baigiant Konkurencijos taryba, kuri pripažino UAB „NTT Cable Lietuva“  2009 skelbtą reklamą, kurioje teigiama „NTT Cable Lietuva garantuoja, kad naudodamiesi mūsų paslaugomis sutaupysite 50 proc. sumos, mokamos pagal standartinius AB „TEO LT“ tarifus“, neleidžiama lyginamąja reklama.

Pasiskaičius visus šiuos pranešimus susidaro įspūdis, jog vyksta šaltasis karas. Negi negalima pardavinėti normaliai, be apgavysčių?

Rodyk draugams


Optimizmas - ateities garantas

Spalis 14th, 2010 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, Pasaulis, Pirkimo įpročiai, Trendai (mados), Valstybinis sektorius, pareigūnai, psichologija No Comments »

Šis įrašas yra dar vienas patvirtinimas to, kad sunkmetis pakeitė mūsų vartojimo įpročius. Didžiojoje Britanijoje atliktos apklausos rodo, jog formuojasi naujos normos.
Tyrimais įrodyta, kad daugumos vartotojų nuomone - ekonominis nuosmukis turės ilgalaikės įtakos populiariems įpročiams.

The Futures Company reguliariai apklausia šimtus pirkėjų šalyje.

Jie pranešė, kad net 57% dalyvių dabar sutinka su teiginiu “Aš pagaunu save du kart pagalvojant, prieš perkant net mažiausią dienos prekę”, - lyginant su 48% pasirinkusių šį atsakymą 2009 m. lapkričio mėn.

Analogiškai 53% suaugusiųjų mano, kad “nuosmukis pakeis vartotojų elgseną visiems laikams”, lyginant su 42% praėjusių metų lapkritį.

Tarp pagrindinių šio proceso pasekmių yra paplitęs  skepticizmas prekės ženklų atžvilgiu.
Be to, daugelis žmonių siekia pilnai kontroliuoti visus savo kasdienio gyvenimo aspektus ir  būti atidesniems priimant sprendimus.

Kitos tendencijos atspindi pilną susitaikymą su būtinybe veikti dabartinių apribojimų ribose. Žmonės keičia savo tikslus priderindami juos prie esamų aplinkybių.

Tyrėjai teigia, jog vartotojai išmoko pastarųjų dviejų metų pamoką ir veikia su visiškai nauja orientacija, ko jie nori ir ką perka.

Šitame kontekste įdomiai atrodo vieno ekonomisto teiginys, jog bankai deklaruoja vidutiniškai vienuolikos tūkstančių litų santaupų vienam Lietuvos gyventojui ir bankininkų dabartinės situacijos įvardijimas kaip “lūkesčių ekonomika”.

Dar viena dėlionės dalis yra vyriausybių visame pasaulyje bandymas pašalinti visas įmanomas rizikas, kurios yra sudėtinė laisvos rinkos dalis. Paskutinis Lietuvoje diskutuojamas įvykis - išpuolis prieš prekybos tinklus ir siūlymas reguliuoti produktų kainas.

Tam, kad normalizuoti padėtį - būtinas tikėjimas šviesia ateitimi.

Rodyk draugams