BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Vėl “TV premjera”, išgert norisi…

Gegužė 29th, 2011 setis Posted in Buitis, Laisvalaikio praleidimas, Lietuvoje, TV, Trendai (mados), etika, psichologija, reklama, sveikata No Comments »

Svečio įrašas:

Tie, kas spygauja apie alkoholio reklamos draudimus televizijoje, tegu paklausia savęs ar šiuo metu trisdešimt penktą kartą transliuojamas 20 metų senumo filmas su prastu aktoriumi mušeika ir išdidžiu prierašu premjera juos džiugina? Aš asmeniškai noriu gerų filmų. O jei kažkas nori nusigerti, nes telikas nieko gero nerodo - nieko nuostabaus, kad padaugina. O jei tie rėksniai pasieks to, ko siekia, bus dar liūdniau. Kiek galima aiškinti žmonėms, kad už reklamos pinigus ne tik filmai, bet ir serialai, laidos perkamos. Žiūrėsime tiesiogines pamaldų transliacijas (pasaulinė premjera), kur vyną pilsto apeigų metu ir paaugliams duoda.

Taip, alkoholizmas siaubinga problema, taip, tauta baigia nusigerti, bet kodėl aš, kuris susitvarkau su alkoholiu, turiu kentėti, dėl tų, kurie nesusitvarko. Tai įsivaizduokit, kad namie ar kolektyve turite alkoholiką. Taigi jokių švenčių?- nes, neduok Dieve, kas tostą pasakys. Juk - tai skatinimas. Man išvis keista kai sakoma, jog reklama, kurią leidžiama rodyti nuo 23:00, kažkokiu tai stebuklingu būdu dar paskatina nesaikingai girtauti. Norėčiau pamatyti tuos, kurie 23 val. įsijungia TV tam, kad “dasibaigtų” pažiūrėję reklamytę. Mano patirtis rodo, kad tie kurie dusina, teliko nežiūri, o apie 23 jau būna filmukas nutrūkęs… Vat įdomu, jei ištirtų tuos nesaikingai vartojančius ar bent penkis procentus surastų tarp jų tokių, kurie reklamuojamais produktais svaiginasi. Bet visiems dzin, reklamos nemyli niekas, tai ir rėkaut galima taip susirenkant kreditus ateinantiems rinkimams. Liaudyje sakoma, kad šunį, kuris į maitinančią ranką kandą, nušaut reikia. Vėl “TV premjera”, išgert norisi…

Rodyk draugams


Įrodyk, kad esi ne robotas

Gegužė 22nd, 2011 setis Posted in Buitis, Laisvalaikio praleidimas, Lietuvoje, Pasaulis, etika 3 Comments »

Turiu ne vieną pašto dėžutę. Vieną specialiai naudoju tik tam, kad nukreipčiau visus pasiūlymus, kai reikia kur nors registruotis. Susirašinėjimo jokio nevykdau ir štai: ateina Gmail laiškas: “Daugelis vartotojų nurodė, kad šis profilis gausiai siuntinėja šiukšles. Prašau patvirtinti, kad jūs esate ne robotas”. Beje, nors laiškas iš gmail@gmail.com kažkodėl nurodo, kad mane tikrina kažkokia tai IT kompanija. Argi ne įžūlu? Identiteto vagys apsimeta saugos kontrolieriais. Prašymas taip pat labai menkas: paspaudus nuoroda suvesti savo duomenis (vartotojo vardą ir slaptažodį).

Pagooglinęs radau galybę įrašų apie tai, kaip identifikuoti ar su tavimi bendrauja robotas, ar ne. Viena tikrai garsi kompanija, deklaruojanti, kad ją aptarnauja ir su vartotojais bendrauja tik gyvi konsultantai, į parašymą “nustokite mane spaminti” atsako “gyvu” dialogu: parašykite apie savo problemą išsamiau ir mūsų arčiausiai esantis konsultantas susisieks su jumis. Ha- ha - ha. O dar geriau, kai robotas į klausimą ar tu robotas atsako aš tai ne - o tu? Nu palauk pasičiupinėsiu…

Gal mes visi nuo 21 pirmos dienos persikėlėm į naują realybę ir iš tiesų nebeegzistuojame? Tapome zombiais - robotais ir to nebepastebime?

Rodyk draugams


Keisti pasaulį savo rankomis

Gegužė 18th, 2011 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, Pasaulis, Pirkimo įpročiai, Trendai (mados), etika, psichologija, socialinė reklama 2 Comments »

Kartais skaitai tekstą ir nesupranti - verkti ar juoktis. Dalykai aprašyti rimti, bet kelia durną juoką, nes iš to kaip jie nupasakoti ir pateikti, supranti, kad šiandien pas mus, ko gero, išvis neįmanomi. Ir tada klausi savęs: tai kur čia tas esminis skirtumas tarp manęs ir jų? Auklėjimas? Istorinės aplinkybės? Suvokimo - išsilavinimo spragos ar dar kažkas?

Panera Duona prieš metus pradėjusi eksperimentą “sumokėkite tiek, kiek galite” teigia, kad jis veikia. Kavinių tinklas, turintis 1500 taškų visoje šalyje, dabar turi tris vietas, kuriose naudoja vien aukos modelį.

“Mes darome tai visų pirmiausia dėl savęs, kad įsitikintume, jog galime savo rankomis kažką pakeisti atiduodami realią duoklę bendruomenei, o ne tik įteikti čekį” - teigė Panera steigėjas ir valdybos pirmininkas Ronaldas Shaich. Programą, kurią Panera vadina “Panera rūpi”, yra taip vadinamos “bendruomenės virtuvės” pavyzdys, kur pelno siekiančios įmonės iš dalies veikia kaip ne pelno organizacijos.

Dauguma rėmėjų, pasirodo, įmeta visą pardavimo kainą ar net daugiau, į savanorišką aukų dėžutę t.y. iš esmės subsidijuoja maistą tiems, kurie neišgali sumokėti visos sumos. Panera sako: apie 60 procentų palieka visą sumą; 20 procentų įmeta daugiau ir 20 procentų palieka mažiau. Didžiausia auka iki šiol? Vienas asmuo sumokėjo 500 $ už valgį.

Tik nedaugelis žmonių, atrodo, nesąžiningai naudojasi šia sistema. Dauguma žino, kad tai būtų neteisinga. Nemokėti, kai gali “yra tas pats kaip automobilį parkuoti neįgaliųjų vietose”,- sako ponas Shaich.

“Iš čia gauname pamoką, kad dauguma žmonių iš esmės yra geri,” - sako jis.
Kavinės, kurios pateikia sriubas, sumuštinius, kepinius, atrodo kaip ir kitos Panera parduotuvės, bet vietoje kasos aparatų yra aukų dėžės, nors darbuotojai gali apdoroti mokėjimus kredito kortele.

Bendrovė dalyvauja ir kituose įprastose labdaros programose, kaip pavyzdžiui, dovanoja nepanaudotus kepinius bažnyčioms, mokykloms, kovos su skurdu ir paramos organizacijoms. “Prieš kavinei atsidarant, mes organizacijoms paaukojame vakar dienos likučius. Niekas neina į atliekas “,- sako Panera rinkodaros direktorė Cara Sutch.

Portlando kavinės lankytojas Carlas von Rohr nusipirko bulvių sriubos dubenėlį ir išgėręs puodelį kavos, sumokėjo doleriu daugiau nei pasiūlyta aukos kaina (mažmenine pardavimo kaina).
“Aš pasiruošęs palaikyti šio sumanymo išbandymą”, - pasakė ponas von Rohr. “Išėjus į gatvę sutiksite daugybę žmonių, prašančių pinigų, ir jūs niekada nežinote, ką jie ruošiasi daryti su jais. Čia jūs įmetate papildomų pinigų ir žinote, kad pamaitinate žmones iš esmės sveiku maistu. ”

Įdomu, kada mūsuose visuomenė ir įmonės pasieks tokį atsakomybės lygmenį - bendrai kuriamos vertės? Ne socialinės atsakomybės, ne verslo tvarumo, bet bendrai kuriamos vertės.


Belieka prisiminti anekdotą apie Petka, kuris grįžęs iš vakarų pasakojo, kaip aplošė kortomis anglų džentelmenus. Pasirodo jie pasitiki žodžiu ir neprašo atversti kortų: “Vat čia mano sėkmė ir prasidėjo”.

Rodyk draugams


Prekės ženklai pretendentai

Gegužė 8th, 2011 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, Pasaulis, Pirkimo įpročiai, etika, psichologija, reklama 1 Comment »

Paprastam vartotojui dažnai sunku suvokti, kokią įtaką šalies įvaizdis turi prekėms ir paslaugoms. Pateikiu jums keletą šalies įvaizdžio eksperto klausimų tam, kad lengviau galėtumėte užčiuopti esmę:

Jei turėtumėte galimybę rinktis tarp dviejų vienodų ypatybių DVD, už kurį būtumėte pasiryžę mokėti daugiau - pagamintą Japonijoje ar Kinijoje?

Jei turėtumėte du vienodos kvalifikacijos kandidatus į atstovybės vadovo postą, kurį labiau tikėtina rinktumėtės - anglą ar turką?

Jei kinų valstybinis cirkas ir Nigerijos valstybinis cirkas lankytųsi jūsų mieste, iš kurio tikėtumėtės geresnio šou?

Su kuriuo iš miestų norėtumėte, kad susigiminiuotų Vilnius - Diuseldorfu ar Tirana?

Visiškai nesvarbu, kurį atsakymą pasirinkote. Jūs tai padarėte įtakoti šalies įvaizdžio. Ne veltui apsukrūs verslininkai seniai tai suprato.

Admen.ru neseniai paskelbė straipsnį, kuriame pateikiami Rusijos prekių ženklai, apsimetantys užsienietiškais.

Bork Electronic, Vinzer Corporation ir Vitesse France klaidina pirkėjus nurodydami, kad jie gamina savo prekes Europoje.

Tokia Rusijos Federalinės Antimonopolinės tarnybos (FAT) tyrimo išvada. Pažeidėjams gręsia nuo 8000 iki 44000 litų baudos. Sumos įmonėms nėra didelės, bet žala reputacijai gali turėti įtakos užimamai rinkos daliai.

Nuo sovietinių laikų vartotojams susiformavęs stereotipas, kad užsienietiški prekės ženklai gali pretenduoti į kokybės etaloną. Rusijos verslininkas siūlo produktus, pagamintus Kinijoje, Lenkijoje ir Rusijoje su gražiais užsienietiškais vardais: “Europietiška kokybė už prieinamą kainą”.

Registruotą Austrijoje prekės ženklą Vitek valdo Andrejus Dereviančenko, Golden Electronics prezidentas. Įregistravimo vieta leidžia Vitek rašyti ant dėžės “Gamintojas: Austrija”.

Scarlett priklauso Arima Holding Corp. - bendram kinų ir rusų “kūdikiui”. Daugiausiai Rusijoje perkamų virdulių gamintojas registruotas Anglijoje 1996 metais.

Vengrijoje registruoto Vigor prekės ženklo įkūrėjas Evgeni Nazarov neslepia fakto, kad tiek jų, tiek ir visų kitų, Rusijoje registruotų buitinės technikos kompanijų, visi prietaisai pirkti Pietryčių Azijos šalyse. “Mes ateiname į fabriką, peržiūrime, ką jie siūlo, pasirenkame mums patinkančius modelius ir susitariame dėl kainos, už kurią jie uždės ant virdulio mūsų prekinio ženklo pavadinimą, - sako jis .- Savo dizaino kurti nėra prasmės: brangu ir vis tiek pavogs”.

Prekiniai ženklai Techno, Trony ir Elenberg taip pat nieko bendro su vakarais neturi. Jie priklauso stambiems mažmenininkams Technosila, Mir ir Eldorado. atitinkamai. Jų nusipirkti gali tik tuose tinkluose.

Tuo tarpu Bork, prisistatančios kaip vokiška technika, galima rasti visur, nors šis prekės ženklas priklauso parduotuvių tinklui Electroflot.

Žymus kosmetikos prekės ženklas Faberlic gimė 1997 metais ir vadinosi “Rusiška linija”. Aleksejus Nečajevas ir Aleksandras Davankovas prekiavo vertybinių popierių biržoje, po to pabandė jėgas papildų gamyboje ir apsistojo kosmetikoje. Produkcija gaminama dviejose gamyklose Balašiche ir Pamaskvėje.

Ir taip toliau, ir panašiai. Visą straipsnį rusų kalba galite pasiskaityti čia. Lietuviai turėtų atrasti nemažai pažįstamų vardų. Dabar paklauskite savęs: ar ir toliau pirksite prekes, kai sužinojote, jog jos - pagamintos Rusijoje?

Rodyk draugams


Apie kurjerius ir tarpininkus

Vasaris 24th, 2011 setis Posted in Apie elektroninę prekybą, Buitis, Lietuvoje, etika, pareigūnai 8 Comments »

Mano patirtys su internetine prekyba ir kurjeriais tęsiasi. Ilgai svarsčiau, bet vis tik nusprendžiau parsisiųsti gražaus dizaino čiaupą iš Kinijos. Ir ką jūs galvojate. Turėjęs neigiamą patirtį su DPD šį kartą sumokėjau daugiau ir pasirinkau DHL. Po paros ėmiau sekti kaip siuntinys keliauja. Likau nustebintas tuo, kad ne tik gali sekti siuntinio kelią, bet gali užsisakyti pranešimus apie statuso pakeitimus. Procesas iš tikro vyko sklandžiai iki to momento, kai pasiekė Vilniaus oro uosto terminalą. Žinutė apie tai, kad muitinė sulaikė siuntą ir reiks susimokėti mokesčius atėjo ne iš DHL, bet iš muitinės tarpininko! Įdomu kokiu būdu, kas ir už kiek tokią informaciją nutekina.

Laiške buvo pasakyta:
“Gauta Jūsų siunta, kurią reikės deklaruoti muitinėje. Jūs galite tvarkytis muitinės formalumus pats arba pasinaudoti muitinės tarpininkų paslaugomis.
I.Jei Jūs  nusprendžiate muitinės formalumus tvarkytis patys :
1) Pasiimate dokumentus iš DHL ofiso (Dariaus ir Girėno 81, Vilnius).  Prieš atvažiuojant į “DHL Lietuva” ofisą, prašome pasiskambinti telefonu 85 215 95 47 ir sutarti laiką.
2) Važiuojate į Vilniaus oro uosto muitinę (Balt-cargo terminalas, Rodūnios kelias 18, Vilnius). Nuo prekių vertės ir transporto išlaidų sumos- mokami importo mokesčiai, kurie priklauso nuo Jūsų gaunamos prekės kodo.
3) Sumokate pranešime paskaičiuotus muitinės mokesčius. Pasiimate siuntą pats (informuojame, kad išmuitintos siuntos iš “DHL Lietuva” muitinės sandėlio išduodamos nuo 12:00 iki 17:30 val.) arba atiduodate įformintus muitinės dokumentus DHL darbuotojui ir laukiate, kol ją pristatys DHL kurjeris.
II. Jei nusprendžiate naudotis  muitinės tarpininkų paslaugomis:
Su mumis galite susisiekti
Muitinės tarpininkas”

Po tokio laiško pirmiausia ką padariau - paskambinau Tarpininkei ir paklausiau kiek kainuotų jos paslaugos? Atsakymas buvo: apie pusantro šimto litų, plius priskaičiuoti mokesčiai. Gavau pažadą, jog atsiųs viską išsamiai elektroniniu paštu. Skambinu į DHL, klausiu ar čia viskas tvarkoje? Gaunu atsakymą: taip aišku. Skambinu pažįstamiems, kurie tą daro nuolatos. Patarimas tvarkykis per patį DHL bus pigiau ir greičiau. Kadangi tarpininkei jokių pažadų nedaviau, skambinu vėl į DHL sakau, ar turite tokią paslaugą? Sako - taip. Ar galiu pasinaudoti? - Taip, tuoj perduosiu jūsų kontaktus mūsų tarpininkams. Laukiu, kada paskambins. Taip praeina 4 valandos, o juk kiekviena para terminale kainuoja. Skambinu į DHL, paprašau tos pačios vadybininkės, kuri žadėjo informaciją perduoti tarpininkams. Ji sako, kad  tikrai perdavė info ir nesuprantanti kodėl neskambina. Pralaukiu dar valandą ir vėl skambinu į DHL. Šį kartą jau reikalauju, kad sujungtų su tarpininku. Ir ką jūs sau galvojate? - paprašo siuntos numerio ir sako: mes jums padėti negalime, jūs jau dirbate su tarpininke, kuri su jumis kontaktavo. Kas man gražiai išaiškins ir paneigs, jog tai ne susitarimas tarp nepriklausomų tarpininkų ir DHL vadybininkų ir, kad greičiausiai procentėlis nubyra nuo nepriklausomo tarpininkavimo jiems, galės mane pavadinti paranoiku. Beje - pranešimas apie tai, kad siuntinys muitinėje, atėjo iš karto po to, kai išsiunčiau pasirašytą nepriklausomo tarpininkavimo sutartį t.y. praėjus beveik  penkioms valandoms nuo tarpininkės žinutės.

Nors pinigai buvo sumokėti dar tą pačią dieną, DHL siuntinį pristatė net ne tą ir net ne sekančią darbo dieną, bet tik trečios darbo dienos pabaigoje. Ir čia įžymusis DHL Express.
Kol kas geriausią patirtį turėjau su UPS, analogiškoje situacijoje mano nurodytu telefonu paskambino jų pačių tarpininkė ir operatyviai sutvarkė dokumentus. Siuntinį gavau sekančią dieną. Kažin ar šis įrašas pasieks DHL Lietuva vadovą?

Rodyk draugams


Nebaudžiamas galių viršijimas, siekiant privačių tikslų

Vasaris 9th, 2011 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, TV, Trendai (mados), Valstybinis sektorius, blogai, etika, pareigūnai 3 Comments »

Šiandien tikėjausi rašyti visai apie kitką, bet kaip sakoma liaudyje užvirė š… . Pastaruoju metu viešoje erdvėje labai daug pokalbių apie žurnalistinę etiką. Sėdi, atsiprašant vietinės garsenybės ant raudonos sofkutės ar kitam kanale raudonuose foteliukuose ir diskutuoja, ar gali žurnalistas daryti tai, ką nori, ar ne - jei vis tiek užsiima “garsinimu”. Atrodo visi lyg ir sutaria - žurnalistas niekuo dėtas - tokia garsenybių viešumo kaina. Mat jas šimtas, tas mūsų žvaigždes, visokių yra, visokių reikia. Daug liūdniau, kai rimti žmonės į tą žiniasklaidos mėsmalę pakliūna.

Gyvenimo kelyje buvau sutikęs ne vieną žmogų, kuris sensacijos ieškančio žurnalisto dėka buvo sutryptas ir priverstas keisti gyvenamą vietą ar net profesiją. Taip, dažniausiai visais tais “skandalingais” atvejais, tikrai pagrindas temos kėlimui buvo. Klausimas - kur ta riba, tarp aštrios temos, analizės, faktų ir “kas galėtų paneigti”, sutirštintų spalvų, demonizavimo, kriminalizavimo, neapykantos kurstymo?

Iki šiol nuoširdžiai negaliu suprasti už ką sutrypė ir su žemėmis sumaišė Eloną Bundzaitę. Siekdama tikrai taurių tikslų moteris pataikė į politikų tarpusavio aiškinimosi tarpdurį. O jei dar globaliau žiūrėti - yra versija, kad buvo siekiama kompromituoti Lietuvą dėl nesugebėjimo padaryti normalaus Europinio kultūrinio projekto už didelius pinigus. Kodėl rimtai kalbame apie susitepusių politikų dalyvavimą rinkimuose ir atleidžiame žurnalistams, kurie prišneka nesąmonių, prikuria mitų? Kur dabar visi tie kaltinimai? Visos tos skambios antraštės? Patys žurnalistai dažnai atšauna - paduok į teismą.

Realus įvykis: skambina žurnalistas: ką manote apie tai ir apie tai, turime anoniminį laišką. Atsakai, jog reikia pamatyti laišką, tada bus galima spręsti. Žurnalistas perpasakoja turinį, tuomet sakai - jei turinys laiško toks, kaip sakote, tuomet mano nuomonė tokia ir t.t. Sekančią dieną pusės puslapio straipsnis, kuriame nieko apie anoniminį laišką, o kelių minučių pokalbis, virtęs išsamiu pasisakymu apie problemą žmogaus, su kuriuo kalbėta lygiai 3 minutes telefonu. Ką duoti į teismą? Turėjo žurnalistas tam tikrą tikslą (nesakau užsakymą) parašyti apie reiškinį ir pritempė pasinaudojęs kažkuo prie to, ko jam reikia.

Pagrindinis klausimas dažniausiai  yra toks: kas “užsako” temas, kas siekia formuoti nuomonę? Nereikia būti dideliu viešų ryšių specialistu, kad pastebėtum gerai koordinuotą ir masyvią kampaniją pvz.: prieš ūkio ministrą Dainių Kreivį. Gerbiu šį žmogų ir akivaizdžiai galiu palyginti, kaip dirbo senoji ir dabartinė ministerijos komanda. Akivaizdu, kad ministras padarė “kliudžiau”. Anot pačio Dainiaus: “Pertvarkos vyksta – skaidrumo, efektyvumo link. Tai - sunkus ir ilgas procesas, nes pasipriešinimas ir interesų kova didžiulė. Nepamirškime - kalbame apie 18 milijardų vertės turtą ir interesų grupes, kurios iki šiol labai nenoriai traukia leteną iš savo medaus statinės. Pirmą kartą istorijoje šios (turima omenyje valstybės valdomos v.b.) įmonės papildys valstybės biudžetą solidžiais 300 milijonų litų ir tai tik pradžia. Aiškios užduotys, depolitizuotos valdybos – tikslai, kurių siekiame.”

Taip ir matau kelis susėdusius medaus kopinėtojus kavinėje ir besitariančius sukurpti kompromatą, kad būtų sukalbamesnis. Bet šitie “dėdulės” tikrai nieko nepeštų jei ne leidinių savininkai ar žurnalistai su plaukiojančia etikos sąvoka. Tikrai nepatikėsiu, jog plunksnos broliai, tarp kurių didelis kiekis eruditų, taip sunkiai susigaudo, kas ir ko siekia tokiais užsakymais?
Krizės metu buvome nusigyvenę iki tiek, kad vaikščiojo pardavėjai su oficialiais įkainiais “formuoti visuomenės nuomonę”.

Užsakymų vykdytojus reikia traukti į profesinius svarstymus ir po kokių poros rimtų perspėjimų atimti teisę vadintis žurnalistu.  Suprantu, kad visiems reikia valgyti ir turi klausyti savininkų, direktorių, vaikytis reitingų, bet bent jau žinoti apie tokius neskaidrios žurnalistikos atvejus turėtų visi.

Tuomet vartotojams būtų lengviau atsirinkti kas yra tiesa, o kas -  tik užsakymas suformuoti visuomenės nuomonę.

Blogerio garbės žodis - nesu joks Kreivio ar Bundzaitės giminaitis, partietis ar bendradarbis ir nevykdau jokio užsakymo. Esu piktas dėl išplaukusios žurnalistinės etikos.

Rodyk draugams