BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

ReUnija - arba penkiolikai metų praėjus (1995-ųjų laida)

Rugpjūtis 18th, 2010 setis Posted in Buitis, Laisvalaikio praleidimas, Lietuvoje |

Šiandien turime svečio įrašą apie klasės susitikimą - filmuose tiek kartų matytą “reunion”. Tai konkrečios visuomenės ląstelės - mini bendruomenės likimas, kuriame galima įžvelgti daug apibendrinimų:

Klasės susitikimas įvyko, praėjus 15 metų, kai baigėme 12 klasių mažame Lietuvos miestelyje (apie 10 000 gyventojų). Baigusiųjų buvo 20 (14 merginų ir 6 vaikinai).

Į susitikimą atvyko 11 klasiokų - daugiau nei pusė - manau, tikrai nemažai po tokio ilgo laiko tarpo. Kita pusė neatvyko dėl įvairiausių priežasčių: pora iš neatėjusių paprasčiausiai nematė reikalo susitikinėti, nes nejaučia jokių sentimentų nei praėjusiems mokyklos laikams, nei klasiokams; pora dėl nenumatytų aplinkybių atvykti negalėjo, nors planavo; kiti neatvyko, nes gyvena ir dirba užsienyje. Tokių iš klasės yra 6, kurie “bazuojasi” lietuvių pamėgtose šalyse: Airijoje, Anglijoje, JAV, Norvegijoje, Suomijoje. Tik vienam iš šio šešeto pavyko tuo metu, kai vyko klasės susitikimas, būti gimtinėje. Visi kiti jau buvo ankščiau aplankę Lietuvą ir specialiai atvykti į susitikimą negalėjo.

Gyventi mieste, kuriame ir gimė, iš 20 liko tik 5. Visi turi šeimas, visi dirba, pora turi ir savo biznį. Tik vienas asmuo itin trykšta noru “pabėgti iš mažojo miestelio”, bet tikrai ne dėl prastų atlyginimų ar nekokybiško gyvenimo; kiti - puikiai įsikūrę ir nieko keisti nenori. 9 iš klasės gyvena Lietuvos didmiesčiuose (populiariausias Kaunas).

60 proc. turi aukštąjį išsilavinimą, 30 proc. - aukštesnįjį - taigi, tikrai gražūs skaičiai tokiai auditorijai iš mažo miesteliuko:) Įgytos profesijos įvairiausios: mokytojai, medicinos darbuotojai, kirpėjai, finansininkai, vadybininkai ir pan.

Įdomus faktas, kad visi yra vedę/ištekėjusios ir gana anksti tai padarėm (vieni iškart po mokyklos, kiti šiek tiek vėliau, bet visi, būdami 25 jau buvome sukūrę šeimas) - nėra nei senbernių, nei senmergių. Kai kas jau ir antrąkart vedę/ištekėję. Ir tik vienas iš mūsų šiai dienai išsiskyręs. 80 procentų turi po 1-2 vaikus.

Dar smagu, kad visi klasiokai esame tikrai sėkmingi žmonės - visi esame sveiki, turime šeimas, daugelis užsiima mėgstamiausia veikla, niekas neskurstame - tuo tikrai galima pasidžiaugti.

Nutarėme susitikti mokykloje - labai norėjosi nueiti į klasę, kurioje tiek metų praleista. Viskas pasikeitę… Pirmiausia tai, kad iš vidurinės mokykla tapo gimnazija.

Seniau buvo tradicija - kiekvienas pirmokas su paliekančiųjų mokyklą pagalba prie tako pasodindavo po berželį. Dabar beržai tokie aukšti, kad stovėdamas prie jų, suvoki, jog taip seniai viskas buvo… Nejaukiausia buvo, kai tas žaliasis takas baigėsi vartais ir tvora. Pasirodo, visa mokyklos teritorija aptverta aukšta tvora, vartai visi užrakinti ir, tik iš anksto susitarus su pačiu direktoriumi, sargas gali įleisti pageidaujančius. Mokyklą aptvėrė dėl saugumo - kad apsaugoti mokinius nuo narkotikų ir kitų negerų dalykų. Nerealu… ypač, kai prisimeni laikus, kuomet mes be jokių baimių ėjome ir apie kažkokius narkotikus nei žinių turėjome, nei poreikių…

Buvusioje klasėje nieko nelikę, kas bent kiek primintų senus laikus. Tačiau mokykloje įrengtas muziejus, kur mes ir susirinkome (tą dieną tai buvo vėsiausia patalpa visoje mokykloje). Muziejuje yra sukabintos visų laidų fotografijos, senųjų uniformų pavyzdžiai. Netgi yra atskiros, nežinau, kaip tiksliai jas pavadinti, gal garbės lentos? - su užrašais: ”Mes jais didžiuojamės”, “Mokiniai dabar dirbantys mokytojais” ir pan. Labai įdomu.

Keliese turėjome atsinešę mokyklos laikų nuotraukų - tada ir prasidėjo mūsų kelionė po prisiminimus:) Prisijuokėm iki ašarų. Mokykla paliko keistą įspūdį. Geriau gal ir nereikėjo eiti? - tokia maža, nejauki. Visai kitokia nei tada… Matyt, maži buvom ir ta mokykla didesnė atrodė.

Pratęsimas vyko naujoje miestelio kavinėje. Kadangi neteko ilgą laiką gimtinėje lankytis panašiose įstaigose, o jaunystės prisiminimai nebuvo itin geri:), be galo nustebino kavinės patalpos, banketinių salių aplinka (plačiaekranis televizorius, šiuolaikinis multimedia centras, atkuriantis visas laikmenas, kondicionierius, net internetas nemokamas, ką ne visose didmiesčių kavinėse rasi), maisto kokybė. Išeinant iš kavinės šviečia alkotesteris - neteko matyti, kad juo kas per tą vakarą naudotųsi, tačiau savininkų iniciatyva - sveikintina. Viskas taip tvarkinga ir švaru, kad net vietiniai lankytojai atrodo “teisingi” - nieko panašaus į tai, kas buvo jaunystėje. Pažanga tikrai juntama ir tai labai džiugina.

Susigalvojome, kad kadangi kiekvienas vis tiek trumpai apie save pasakosime (ką veikiame, su kuo gyvename, kur keliavome ir pan.), tai būtų labai įdomu iliustruoti savo gyvenimo istoriją. Buvo tikrai geras sprendimas - kaip pasidalinimas dalelyte savęs. Labai nuoširdus, įdomus pokalbis gavosi, žiūrint nuotraukas - užaugę sesės, broliai, pasikeitę tėvai, vestuvės, vyrai, žmonos, vaikai, kelionės… Po tokių pasakojimų dar labiau suartėji.

O auklėtoja pasakė, jei leisime, visoms laidoms, kurios ją kvies į tokius susitikimus, iškart pasiūlys tokią “atrakciją”:) Leidome:)

Susitikimas baigėsi jau po vidurnakčio, o, išėjus į gatvę, labai nejaukiai pasijunti, nes net kas antras žibintas gatvėse nedega - tamsu, tamsu… Tada vietiniai mūsų klasiokai papasakojo, kad visi vengia vaikščioti vakarais po miestą. Pasirodo, kad labai dažnai užpuolami žmonės - atima rankines, primuša, nurengia, nusega laikrodžius ir pan…

Nejauku po tokio smagaus vakaro… Nutarėm, kad visus išvežiosime namo - taip ir padarėme.

Važiuojant tuščioje mašinoje, neapleido mintys apie susitikimą. Buvo tikrai labai geras jausmas. Jausmas pasididžiavimo, kad tokiame mažame miestelyje užaugo tiek daug gerų, teisingų, optimistiškų žmonių.

Patiko (0)

Rodyk draugams


One Response to “ReUnija - arba penkiolikai metų praėjus (1995-ųjų laida)”

  1. Kaip man patiko šitas rašinys, super :D Džiaugiuosi už pavykusį susitikimą ir tokį išsamų pasakojimą :)

Leave a Reply