BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Blogerio deklaracija

Spalis 5th, 2010 setis Posted in Lietuvoje, blogai | 6 Comments »

Blogerio deklaracija
Parašė: VIENASTOKS | Paskelbta: 2010.10.4
Nusirašiau iš Rokiškio:

Blogerio deklaracija

Aš esu blogeris. Tai reiškia, kad dalinuosi savo mintimis, žiniomis, patirtimi ir klaidomis su daugeliu žmonių – visais tais, kurie dėl kokių nors priežasčių aplanko mano blogą. Aš neretai klystu, aš esu tik žmogus, tačiau visvien stengiuosi padaryti kažką gero – bent jau dalintis už dyką su kitais tuo, ką turiu – ta pačia patirtimi, žiniomis, mintimis, klaidomis ir nuomonėmis. Todėl aš skelbiu savo deklaraciją.

Tai ne tik mano deklaracija. Išties, visa ši deklaracija – tai tik mintys, kurias dažnai tenka išgirsti iš kitų blogerių. Tai mintys, kurias išsakė ir didžiausi blogosferos metrai, ir daugybė mažiau žinomų autorių. Tai mintys, kurios kilo iš diskusijų su kitais blogeriais. Tai ir mano mintys. Mintys apie tai, ką gali daryti blogeris, ką jis duoda kitiems, ko jis tikisi iš kitų. Išties gavosi visai nedaug… Vos keletas punktų.

Man svarbios atgalinės nuorodos

Man negaila mano parašytų straipsnių – imkite juos. Galite dėtis į savo interneto puslapius, jei jie jums patiko, jei jie gali būti įdomūs jūsų skaitytojams. Tačiau aš esu aš, aš esu straipsnio autorius, todėl aš noriu kelių paprastų dalykų – nuorodos į savo blogą ir į straipsnio originalą. Tikros pilnavertės nuorodos, o ne kažkur paslėpto parašymo kad “Autorius – Kažkasten Kažkurten”. Aš esu blogeris, tai reiškia, kad aš esu ne Kažkas Kažkur, o konkretus blogeris, kurio blogas turi adresą Internete, kurio straipsnis irgi turi adresą Internete. Todėl nuorodos į mano blogą ir straipsnį iš perpublikuojamo straipsnio – tai besąlygiška sąlyga. Ir ją juk lengva įgyvendinti, tiesa?

Nuorodos straipsnyje – tai straipsnio dalis

Jei aš įdedu nuorodas į kažką savo straipsnyje, noriu, kad ir šios nuorodos būtų išsaugotos tiksliai tokiame pavidale, kokiame buvo. Nuorodos – tai lygiai tokia pat straipsnio dalis, kaip ir kitas tekstas. Jei aš įdedu nuorodą, o ją kažkas pašalina – tas kažkas sugadina mano tekstą. Aš neleidžiu perpublikuoti savo tekstų, jei šalinate iš jų nuorodas, jas keičiate ar pridedate krūvas savų, visiškai disonuojančių su tekstu. Aš leidžiu perpublikuoti savo tekstus tiksliai taip, kaip jie buvo paskelbti mano bloge. Su visomis nuorodomis, nes nuorodos – tai teksto, internetinio teksto dalis.

Straipsnis yra straipsnis, o ne redaktorių žaislas

Taip, man negaila dalinti savo tekstų. Bet aš noriu, kad jie liktų tokie, kokie yra. Neperdaryti į kažin ką, neiškarpyti. Nesumalti į kažką neaiškaus, prisidengiant kažkokiais “mes paredagavome, kad atitiktų VLKK” ar dar kokiais nors išvedžiojimais. Jei aš padariau klaidą – tai mano klaida. Gal būt, netgi sąmoninga. Jei aptikote rašybos klaidą ir galvojate, kad tai mano žiopla klaida, kurią norite pataisyti – žinoma, kad galite tai padaryti. Bet susitikrinkite su manimi, prieš publikuodami. Tai juk paprasta.

Elementarios etikos normos

Ir dar, aš noriu, kad jei jau skelbiate mano tekstus, tai būtų daroma etiškai. Aš neduodu leidimo juos perpublikuoti tiems, kas platina ar reklamuoja pornografiją, greitus kreditus ar SEO “optimizavimus”. Neduodu leidimo ir tiems, kas galvoja, kad gali iš blogerių tyčiotis. Aš duodu leidimą tiesiog normaliems padoriems žmonėms.

Deklaracijos reziume

Tokia paprasta blogerio deklaracija. Tai ne tik mano deklaracija. Aš tik užrašiau tai, kas sukasi daugelio galvose. Jei esate blogeris, su ja sutinkate – imkite ją ir skelbkite. Jei perpublikuojate blogerių straipsnius – laikykitės jos. Juk tai paprasta – dėti atgalines nuorodas, negadinti nuorodų tekste ir patį straipsnį išlaikyti tokį, koks buvo originalas.

Nusirašyk ir tu, jei pritari.

P.S. Nesutinku tik su žodžiu „blogeris“, bet tai ne esmė ir dėl to keisti tekstą nenorėjau.

Setis (Vartojimo.blogas.lt): nuo savęs pridedu, kad tai geri pamatai Blogerių etikos kodeksui.

Rodyk draugams


Mylimiausias ar labiausiai gerbiamas?

Spalis 5th, 2010 setis Posted in Buitis, Lietuvoje, Valstybinis sektorius, psichologija | 2 Comments »

Šiandien mokytojo diena ir žiniasklaidoje pilna pranešimų apie mylimiausių mokytojų rinkimus ir apdovanojimus. Džiaugiuosi už visus, kurie buvo išrinkti ir pagerbti, tačiau šiuo klausimu turiu savo nuomonę.

Mokytojas yra be galo nedėkinga profesija. Jo darbo rezultatas - mokomame asmenyje sukurti atsinaujinančią žinių sistemą, pasaulio suvokimą per mokomo dalyko prizmę.

Pats mokymosi procesas tikrai nėra malonus. Psichologine prasme žmogus tobulėja  tik patekdamas į “ne komforto zoną”.

Gal čia tik man taip atrodo, bet jei reikėtų išvardinti geriausius mokytojus, kurie man iš tikrųjų perteikė sistemines žinias - visi jie buvo bjauraus charakterio, užsispyrę, savo srities fanatikai. Bet būtent susidūrimas su jais ir vertė tobulėti, siekti aukštumų. Jei kas, tais laikais, būtų paskelbęs rinkimus - nė vienas iš jų net arti to “mylimiausių” sąrašo nebūtų.

Šiandien, praėjus daug laiko, aš suprantu, kad jie ir buvo tie geriausi mokytojai ir dėkoju kiekvieną kartą, kai susiduriu su tos srities uždaviniais.

Aišku, negalima visko absoliutinti. Gali būti, kad yra metodikų kaip išlikti gerbiamu, net ir tuomet, kai sukuri tam tikrą, verčiančią tobulėti, diskomforto aplinką. Bet pagarba, toli gražu nėra meilė. Mano supratimu abipusė pagarba yra kur kas svarbesnė.

Rodyk draugams