BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Pirmąkart su lėktuvu

Rugpjūtis 23rd, 2010 setis Posted in Buitis, Laisvalaikio praleidimas, Lietuvoje, Pasaulis, Pirkimo įpročiai | 4 Comments »

Ar prisimenat savo pirmąjį savarankišką skrydį lėktuvu? Aš prisimenu puikiai. Pirmojo savarankiško skrydžio lėktuvu  metu iš Vilniaus patekau tiesiai į vieną didžiausių oro uostų Europoje - Frankfurtą. Stresas buvo nemenkas - ypač atsiimant bagažą. Gal kokias penkias minutes tarp begalės konvejerių, užrašų vokiečių kalba ieškojau kam parodyti savo bilietą, kad atgaučiau lagaminą. O kai supratau, kad čia tiesiog pasiimi ir eini - apėmė siaubas - juk galėjo bet kas pasiimti.

Visus šituos prisiminimus išsitraukiau, nes paskutinės kelionės lėktuvu metu už manęs kėdėje sėdėjo moterytė, kuri kas penkias minutes dūsavo vis pakartodama “o Jėzau, Jėzau”. Ši garsiai kalbanti keleivė, vykstant įsodinimui, savo skrydžio kaimynei ir dar kokius 3 metrus aplink ją sėdintiems papasakojo, kad skrenda pas sūnų, kuris jau seniai gyvena užsienyje, yra patriotas - turi ant sienos pasikabinęs vėliavą. Bet “o Jėzau, Jėzau” buvo skirtas jos pirmam skrydžiui lėktuvu: “Aš nesu skridus, bet man tai nepatiks. Man tai čia tas diržas nesusiseg. Autobuse tai išdalin vėmimui maišiukus, o čia duos? O ką čia jos roda? O čia tas kaukes reiks visiem užsidėt?” Ir nesulaukus atsakymo: “ir tas liemenes dar? O Jėzau, Jėzau…” Skrydžio kaimynė pasitaikė ypač maloni ir supratinga moteris, kuri kantriai dėstė visas tiesas, ramino, guodė. Jau pakilus, moterytė desperatiškai klausinėjo, kas eis pasiimti lagaminų, taip jau sutapo, kad aplink sėdėjo visi skrendantys toliau. Bandymas paaiškinti, kaip atrodys bagažo atsiėmimo procedūra niekad neskridusiam žmogui galėjo skambėti, kaip niekad nedirbusiam su kompiuteriu paaiškinti, kaip skaityti straipsnius internete.

Gera atrakcija gavosi iš to, kaip moterytė pirko atsigerti. Privažiavus  vežimėliui, moterytė išdidžiai ištarė: “VATER”. Stiuardesė sureagavo: “Sorry? What?” Moteris: “Nu VATER gi!” Kaimynė: “Water, please”. Stiuardesė angliškai: “Čia reiks mokėti”. Kaimynė: “Reiks mokėti”. Moterytė: “Nu mokėsiu, nu, ką dabar daryti? O Jėzau, Jėzau”, - duodama 20 litų. Stiuardesė: “We accept only euros, o credit cards”. Kaimynė: “Čia priima tik eurus arba kreditines korteles”. Moterytė: “O Jėzau, Jėzau tuoj išsitrauksiu tuos eurus, o sūnus man sakė, kad eurų tai čia nereiks”, - su priekaištu į kaimynę. Stiuardesė paduoda buteliuką, stiklinę servetėlę ir atskaičiuoja grąžą eurais. Moterytė: “Žiūrėk, kaip aš čia susišnekėjau. Kažin kiek čia tas vanduo kainavo?” Kaimynė: “Tris eurus”. Moterytė: “O Jėzau, Jėzau - dvylika litų, o Jėzau, Jėzau. Aš gert norėjau, sūnus gal neapibars?…”

Besiklausydamas tų ir dar daug kitų pirmąkart skrendančiojo baimių, pagalvojau apie nedidelę brošiūrą - patarimų rinkinį pirmą sykį skrendantiems ir būtinai su nuotraukomis, kad judantys takeliai su lagaminais, kuriuos reikia vytis, neskambėtų kaip fantastika.

Rodyk draugams


Optimistas!? - potencialus savanoris

Rugpjūtis 23rd, 2010 setis Posted in Buitis, Laisvalaikio praleidimas, Lietuvoje, Pasaulis, Valstybinis sektorius, pareigūnai | 3 Comments »

Savanoris - ot, durnius! Teko girdėt iš aplinkos tokį “spaudimą”? Kodėl? O gi todėl, kad savanorystė (anot Wiki) - laisva valia prisiimtos pareigos, atliekant visuomenei naudingą darbą, kuris paprastai būna mažai arba išvis neapmokamas. Kas savo valia prisiima pareigas ir dar nemokamai? Delfi straipsnyje teigiama, kad Eurobarometro tyrimų duomenimis, Lietuvoje į savanorišką veiklą yra įsitraukę 11 procentų šalies gyventojų. Tai ką - jiems visiems su galva negerai? TNS savo atlikto 2008 metais tyrimo išvadose teigia, kad nenorintieji būti savanoriais laisvalaikiu nesiklauso muzikos, neskaito knygų, laisvalaikiu niekada nesportuoja, nevaikšto parkuose ir nežaidžia stalo žaidimų, labai retai matosi su draugais, kuriuos vienija bendri pomėgiai, niekada savo malonumui (ne darbo ar dalykiniais klausimais) nebendrauja su bendradarbiais, sveikos mitybos, darbo bei laisvalaikio nelaiko svarbiais savo gyvenimo aspektais, per pastaruosius 12 mėnesių nei karto nepatyrė streso ar energijos trūkumo, yra žymiai mažiau patenkinti savo gyvenimu. Daugiausia neketinančių užsiimti savanoriška veikla tarp 60 - 74 metų gyventojų, turinčių pagrindinį (arba žemesnis) išsimokslinimą, gyvenančių atskirai, išsiskyrusių, našlių, viengungių. Įdomiausia TNS daryto reprezentatyvaus tyrimo išvada, jog savybes, kuriose labiausiai skiriasi savanoriai nuo nenorinčių jais būti, geriausiai apibūdina optimizmo ir pesimizmo sąvokos. Europos tarybos savanorių asociacijos puslapyje radau tokį įrašą: “Žmonės dažnai skundžiasi esama situacija, aplinkui mato daug neteisybės ir ja yra nepatenkinti. Tokiems žmonėms reikia savanoriškos veiklos, kuri įtrauktų juos į visuomeninį gyvenimą: jie taptų aktyvūs, padėtų kitiems ir prisidėtų prie visuomenės problemų sprendimo, o ne vien piktintųsi.


Savanorių judėjimas remiasi sąžiningumu, tikra savanoryste ir įsitikinimu, kad jos tikslas yra padėti kitiems ir, kad tai nėra manipuliacija žmonių gerumu, kuria pasinaudojus, galima patenkinti kažkieno interesus.” Puslapis savanoris.lt teigia, jog laimę galima nusipirkti ir pateikia štai tokius tyrimų duomenis: “Socialinė psichologė Elizabeth Dunn iš Britų Kolumbijos universiteto (Kanada) nusprendė pasiaiškinti kokiu būdu, leidžiant pinigus, žmonės jaučiasi laimingiausi. Todėl ji su kolegomis apklausė 109 to paties universiteto studentus. 
Nenuostabu, kad dauguma jų atsakė, jog būtų laimingesni kišenėje turėdami ne 5, o 20 dolerių. Jie taip pat sakė, kad mieliau išleistų pinigus savo reikmėms, nei kurio nors kito žmogaus. Ir visai be reikalo.
Kai E.Dunn su kolegomis 46 kitiems studentams išdalino vokelius, kuriuose buvo arba 5, arba 20 dolerių banknotai bei nurodė kaip tuos pinigus išleisti, studentai, leidę pinigus kitų žmonių reikmėms (aukodami labdarai ar dovanodami dovaną) buvo laimingesni nei žmonės, kurie pinigus išleisdavo sau (sąskaitoms apmokėti ar nusipirkti skanėstą).” - citatos pabaiga. Wikipedia teigia, kad kiekvieno savanorio motyvacija yra skirtinga, tačiau vyrauja kelios pagrindinės:
altruizmas - savanoriavimas kitų naudai;
gyvenimo kokybė - padėjimas visuomenei kiekvieno gyvenimą padaro geresnį;
užimtumas - kai kurie jaučia pasitenkinimą vien dėl to, kad yra užimti;
religiniai įsitikinimai - kai kurios religijos teigia, kad padėjimas kitiems yra dvasinė pareiga;
finansai - reta savanoriavimo motyvacija, nes kuo daugiau savanoriams mokama, tuo mažiau jie laikomi savanoriais;
socializacija - savanoriavimas yra puiki galimybė sutikti daug skirtingų žmonių ir susirasti daug draugų.

Nijolė Giedraitienė, VšĮ “Savanorių centras” direktorė, internete rastame 2008 metų pristatyme teigia, kad ” bendradarbiavimas, organizuojant savanorišką veiklą šalyje, šiuo metu apsiriboja savanoriškos veiklos finansavimu, neišskiriant to kaip atskiros programos; bendradarbiavimo plėtrai trukdo nevyriausybinio sektoriaus silpnumas ir susiskaidymas; valdžios įstaigose nėra suprasta savanoriškos veiklos reikšmė; šalyje nesukurtos savanoriškai veiklai vystytis palankios sąlygos.”
Delfyje spausdintas Teodoros Rašimaitės straipsnis baigiasi tokia pastraipa: “Galbūt todėl iki šiol daugelis žmonių įpratę, kad jais turi pasirūpinti valdžios institucijos ar bent jau valdžia turi duoti komandą, ką reikia daryti. Nors visam gyvenimo laukui aprėpti valdžiai neužtenka nei noro, nei resursų. Šią spragą ir užpildo savanoriai, kuriantys, taisantys bendruomenę ir šalies gyvenimą kreipiantys reikiama linkme.”
Tiems, kurie nori prisijungti nedelsiant.

Rodyk draugams